Malsenos enciklopedija
Avižų kilmė ir paplitimas
Avižos Europoje buvo žinomos 1500-1700 metų prieš mūsų erą. Manoma, kad jos į Europą atkeliavo iš Mongolijos. Iš pradžių jos buvo aptinkamos kaip kviečių ir miežių piktžolės, o po to pradėtos atskirti ir auginamos atskiruose laukuose. Taip avižos paplito ne tik po Europą, bet ir kituose žemynuose. Sukultūrintos avižos užima svarbų pašarinių augalų vaidmenį. Archeologiniai tyrinėjimai patvirtina, kad avižos Lietuvoje buvo auginamos jau pirmaisiais mūsų eros amžiais, tačiau plačiau jos paplito tik nuo XIII a. vidurio. Nuo XX a. avižos Lietuvoje vertinamos kaip vienos svarbiausių tarp pašariniu javų, kurios užderėdavo lengvose, maisto medžiagų neturtingose žemėse (Lazauskas, 1998).
Daugelio mokslininkų atlikti avižų cheminės sudėties ir savybių tyrimai rodo, kad avižos yra maistinga ir puikiai žmonių mitybą papildanti žaliava. Viso grūdo avižinių miltų energetinė vertė yra artima kvietinių ir ruginių miltų, nors avižose yra kelis kartus daugiau lipidų. Avižos vis plačiau naudojamos maistui, nes jose yra mineralinių medžiagų ir mikroelementų (mangano, chromo, kobalto, natrio, geležies, fosforo, magnio, kalcio, kalio, nikelio, fluoro, jodo, cinko, molibdeno), eterinių aliejų, steroidinių saponinų, beta-karotino, įvairių vitaminų (E, B1, B2, B6), fermentų, flavonoidų, cholino, angliavandenių, riebalų, baltymų. Avižų grūduose yra 11- 14 % baltymų, 4,0- 6,5 % riebalų, iki 40 % krakmolo, B grupės vitaminų, cholino ir kitų medžiagų. Palyginti su kitais grūdinių augalų produktais, avižose yra daugiausiai skaidulinių medžiagų, baltymų ir nepakeičiamų amino rūgščių bei mineralinių medžiagų. Viso grūdo avižiniuose miltuose yra apytiksliai vienodai vitaminų ir tik šiek tiek mažiau krakmolo, negu kituose grūdų produktuose (Šiuliauskas, 2015).
Detalus avižų veislių sąrašas.
