Malsenos enciklopedija

Didesnėje pasaulio dalyje kviečiai yra patys svarbiausi duoniniai javai. Istorikai nurodo, kad kviečiai priklauso prie seniausių žemės ūkio augalų. Istorijos šaltiniuose minima, kad 8000 m.pr.Kr. rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje javai jau buvo sukultūrinti. Irake ir Egipte šie augalai buvo auginami daugiau kaip 6000 m.pr.m.e. Lietuvoje kviečiai auginami nuo senų laikų. I-XIII a. piliakalnių (Apuolės, Gabrieliškių, Veliuonos) kasinėjamai rodo, kad be minkštųjų kviečių buvo paplitė ir dvigrūdžiai, takiavarpiai bei spelta.

Dar akmens amžiaus (paleolito) pabaigoje žmonės kultivavo augalus. Neolito (10 000 m. p. m. e.) laikotarpiu žmonės augino daug augalų: kviečius, miežius, soras, linus ir pupas. Su augalų auginimu pradėta ir primityvioji selekcija, atrenkant geresnių augalų sėklas. Tolesnis selekcijos posūkis buvo vadinamoji primityvioji centralizuota selekcija. Vienas iš geriausių jos pavyzdžių – Ptolemėjo Sotero (305-283 p. m. e.) įsakymas rinkti kviečių sėklų pavyzdžius Nilo deltoje ir iš jų atrinkti geriausias. Tai padidino surenkamą derlių, o padidėję maisto ištekliai leido vystyti moderniausią to meto miestą Aleksandriją. Romėnai savo raštuose aprašo, kokią sėklą imti ir kaip toliau ją dauginti.

Augalų veisles primityviai tobulino ir dvarininkai, atsiveždami jų pavyzdžius iš kaimyninių kraštų. Rusijoje, Pskovo apylinkėse, linų sėklos buvo tobulinamos nupjaunant tiktai augalų viršūnes. Garsėjo vietinės selekcijos Kazachstano nebyrantieji kviečiai. Tai, kad augalai turi skirtingas lytis, t. y. turi skirtingos lyties organus, 1694 m. aprašė R. Kamerarius. Augalų selekcija tapo viena iš ekonomiškai svarbių mokslo sričių. Tyrinėtojas J. Kelreiteris Rusijos Mokslų Akademijoje 1733-1806 m. pirmasis atliko kryžminimus naudingiems augalams gauti. (V. Ruzgas, Ž. Liatukas „Mano ūkis“ 2011/02)

Kviečiai skirstomi į 22 rūšis iš kurių tik turi pritaikymą- tai minkštieji ir kietieji kviečiai. Lietuvoje auginami tik minkštieji kviečiai. Geriausios kokybės grūdus kviečiai išaugina pusiau kontinentiniame klimate, kur didelis saulės radiacijos intensyvumas ir nedidelis drėgmės deficitas grūdų formavimosi metu. 

Spelta naudojama maistui nuo neolito amžiaus. Babilone ir Senovės Egipte spelta buvo pagrindinė grūdinė kultūra. Taip pat speltą sėjo Etiopijos ir Pietinės Arabijos teritorijose. Iš čia jį paplito per visą Europą ir Kaukazą. Spelta minima Biblijoje, Homero poemose, Gerodoto ir Teofrasto darbuose. Spelta nuo XX amžiaus 80-ų išgyvena Renesansą ir yra vadinama „grūdų juodaja ikra“.

• Spelta – tai laukinė kviečių veislė.
• Speltos pagrindu atsirado visos kitos kviečių veislės.
• Ši kultūra nepasiduoda genų modifikavimui.
• Šis augalas yra nepakitęs iki mūsų dienų, t.y. iki šiol speltos chromosomų kiekis yra žmogaus nepakeistas. (Šiuliauskas ir kt.2002).

Detalus kviečių veislių sąrašas.