Malsenos enciklopedija
Rugių kilmė ir paplitimas
Kultūriniai rugiai kilę iš laukinių sėjamųjų rugių, savaime paplitusių Kaukaze, Pietvakarių ir Centrinėje Azijoje, Pietryčių Europoje. Rugiai auginami daugelyje Šiaurės pusrutulio šalių, daugiausia Europoje grūdams ir pašarui. Europoje pradėti auginti bronzos amžiuje (1800–1500 m. prieš Kristų). Kaip kultūriniai augalai labiausiai išplito viduramžiais. Laukinių rugių rūšių iki šiol randama Afganistane, Irane ir Vidurinės Azijos šalyse. Pagal suvartojamų grūdų kiekį pasaulyje rugiai yra septintoje vietoje. Rugys yra vienmetis žolinis augalas. Žieminiai rugiai buvo sukultūrinti germanų genčių prieš daugiau kaip 2 tūkst. metų. Manoma, kad rugiai Lietuvoje atsirado IV-V amžiuje. Atradus Amerikos žemyną, kartu su kolonistais į jį atkeliavo ir rugiai (Šiuliauskas, 2015 m).
Rugių vaisius – pilkai žalsvas grūdas. Grūduose yra apie 9–19 % baltymų, 50–66 % krakmolo, 1,6–2,0 % riebalų, B grupės vitaminų, vitamino E, mikroelementų. Rugiai yra skirstomi į žieminių ir vasarinių veislių grupės. Per metus pasaulyje išauginama 13–15 mln. tonų rugių. Daugiausia išauginama Europos Sąjungos šalyse (Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje), Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, gerokai mažiau – Kanadoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Daugiausia auginami žieminių veislių rugiai, kurie yra sėjami rugsėjo mėnesį.
Rugiai geriausiai auga lengvos ir vidutinio sunkumo granuliometrinės sudėties smėlžemiuose, balkšvažemiuose, išplautžemiuose. Geriausi priešsėliai – juodasis pūdymas, sideracinis pūdymas, dobilienos, ankstyvosios bulvės.
Iš ruginių miltų kepama duona, rugių grūdais, sėlenomis, žaliąja mase šeriami gyvuliai; grūdai naudojami kombinuotųjų pašarų, spirito, krakmolo ir sirupo gamybai.
Detalus rugių veislių sąrašas.
